Gėda stipri emocija užklumpanti mus skirtingose gyvenimo situacijose. Gėdos jausmą generuoja smegenys, kaip atsaką į tam tikrą mūsų atpažįstamą ar interpretuotą gėdingą veiksmą. Nors ji susiformuoja prote, paveikiamas yra kūnas — raudonis veide, nepatogumai pilve, kartais jaučiamas galūnių (ypač rankų) tirpimas. Jaučiant gėdą norime slėptis, pranykti, susitraukti.
Dėl gėdos dažnai slepiame tam tikrą savo elgesį, bruožus, nuomonę, kurią mūsų manymu aplinka vertintų nepalankiai. Dėl gėdos vengiame žmonių, kuriuos įskaudinome ar kritikavome, užuot jų atsiprašę ir pripažinę, kad elgėmės neteisingai.
Mes gėdijamės skirtingų dalykų, kurie susiję su individualiais išgyvenimais, tačiau tai yra įprasta emocija pažįstama daugumai. Vis tik, kas vienam yra gėda, nebūtinai yra gėdos šaltinis kitam. Esama žmonių, kurie savo gėdos jausmą maskuoja kitais jausmais, pavyzdžiui, pykčiu ar agresija.
Pastebiu, kad darbe gėda susijusi su kompetencijomis, žinių vertinimu ir savęs lyginimu su kitais bendradarbiais. Kartais įvairius signalus iš aplinkos interpretuojame kaip „įrodymą“, kad nepateisiname lūkesčių, kas generuoja nepakankamumo ar gėdos jausmą. Būna gėdos jausmas siejamas ir su vadinamuoju “apsimetėlio sindromu” (netikėjimas savo pasiekimais ir galimybėmis, net jei turima kompetencijų ar sėkmės įrodymų) ir baimė būti „demaskuotam“.
Norint priimti gėdos jausmą ir savęs dėl jo negraužti pirmiausia būtina savęs klausti: “Kodėl taip jaučiuosi?”, “Kas iššaukė gėdos emociją?, “Ar mano gėda pagrįsta?”
Norėčiau išskirti dvi pagrindines ir dažniausiai pasitaikančias situacijas dėl gėdos darbe.
Pirma. Gėdą jaučiame dėl kolegos ar vadovo tinkamai ir argumentuotai išsakytų komentarų apie mūsų darbą, be kritiško vertinimo, pasyvios agresijos. Tokiu atveju mūsų gėda yra nepagrįsta. Verta padėkoti už konstruktyvų grįžtamąjį ryšį ir stengtis keisti savo įsitikinimus, kurie sukelia mūsų reakciją. Tik mes esame atsakingi už savo emocijas, todėl tinkama literatūra, bendravimas, kritinio mąstymo seminarai ar terapiniai procesai gali padėti tinkamai reaguoti ir suvaldyti emociją.
Antra. Prieš mus (sąmoningai arba ne) naudojami agresyvūs ar manipuliaciniai metodai, vedantys į gėdą. Kraštutiniais atvejais galime tapti diskriminacijos arba mobingo aukomis. Tuomet verta lavinti savo gebėjimus nustatant ribas ir stiprinant savigarbą. Ką tokioje situacijoje sakyti ir kaip elgtis, priklauso nuo detalių. Vienas iš atsakymų galėtų būti: „Girdžiu, ką sakai, kad mano darbas blogas, bet tai tik nuomonė. Ši informacija man nepadeda daryti išvadų – prašau pateikti konstruktyvų ir argumentuotą grįžtamąjį ryšį arba susilaikyti nuo smerkiamų teiginių“.
Jeigu jaučiamės bejėgiai prieš manipuliacinį ar agresyvų elgesį, būtina kreiptis pagalbos į personalo skyrių arba vadovą – su prašymu tarpininkauti ar pranešti apie psichologinį smurtą. Kartais norint iš naujo pažvelgti į situaciją prireikia išorinės paramos – psichologo konsultacijų, koučingo ar psichoterapijos.
